Labai saugau savo privatumą ir žiūriu, kad pokalbių nebūtų per daug, juk turiu tik vieną gyvenimą, tad nesinorėtų kartotis. O bulvariniai laikraščiai paliko mane ilgam ramybėje, kol kolegos manė, kad esu nepriekaištinga…
Tai yra žmoguje, tai yra šeimos auklėjimo ir kultūros reikalas, kurį turėjome išlaikyti televizijos ekrane.
Labai, ir tik į blogąją pusę. Deja, tai daro socialiniai tinklai ir anoniminiai diskusijų įrašai, kuriuose žmonės išlieja savo nusivylimą. Ir nors aš jau seniai užsiimu šiuo verslu, jis vis tiek užklumpa kiekvieną kartą.
Nepamirštamiausia data buvo mūsų sūnaus gimimas, kiekvienai moteriai tai didžiulė gyvenimo patirtis. Ir tuo labiau, kad sūnus mus vis dar džiugina. Ir tada yra maži džiaugsmai. Skeveldros, kurios sudaro gyvenimą. Nors iš pradžių ambicijos buvo visai kitokios, norėjau užsiimti aktorine, likimo kelias mane nuvedė visai kitaip. Į profesiją, kuri man labai patinka, visam gyvenimui. Ir kai žmonės man paskambina gatvėje, kad aš jiems patinku, sakau sau, kad dirbu darbą, kuris turi tam tikrą prasmę. Ir tai labai svarbu.
Jau pirmas jūsų atranka. Tai tau buvo keistas likimo kelias. Tuo metu turėjau problemų, pasipiktinau visu pasauliu, kai man atsiuntė scenarijų laidai „Pašto dėžutė“ su Eda Hrubeš. Jis ieškojo partnerio. Nesidomėjau ir scenarijų išmečiau. Bet jie man paskambino į namus! Tada dar nebuvo mobiliųjų telefonų ir atsitiktinumas, kad buvau namie. 300 merginų susidomėjo ir vis tiek man skambino ir reikalavo ateiti. Ir atėjau nepasiruošęs, kaip nerašytas laiškas. Patekau į siauriausią ratą ir galiausiai iš keturių merginų išsirinko mane. Tai buvo pradinis impulsas. Dirbau kariuomenės redakcijoje apolitiškame dvisavaitiškame laikraštyje, tada mane pastebėjo Vladimíras Dvořákas ir pasakė, kad jiems reikia tokios jaunos merginos pramoginėms laidoms. Tada mane pastebėjo vaikų redaktoriai, muzikos redaktoriai, publicistai ir man atsivėrė pasaulis. Bet aš tikrai įsitikinęs, kad tai nebuvo atsitiktinumas. Ir aš dėkoju likimui.
Labai. Ir su keliais astrologais bei grafologais tai sutapo. Jie man pasakė, kad turiu misiją čia, Žemėje, perduoti vertingą informaciją. Ir kas tai yra? Juk tai kalendorius!
Aš esu Liūtas Mergelės Ascendente. Taigi viskas susidėlioja taip keistai, bet tiesa ta, kad turiu viską suderinti ir suplanuoti. Turiu darbų sąrašą ir juos tikrinu. Taigi aš esu Liūto pedantas, o tai iš tikrųjų yra juokingas derinys.
Visada atsakau, kad, žinoma, iš pradžių tai meilė, o paskui supratimas, tolerancija, pagarba abipusei, bendri interesai. Ir mes tai tikrai turime. Niekada gyvenime net negalvojome, kad norėsime skirtis.
Pas mus tai abipusis susitarimas. Net jei mano vyras yra montažinėje, susiskambiname, nes pasiilgome vienas kito. Mums patinka dirbti kartu, parsinešame jį į namus, vis ką nors sugalvojame. Mes esame visiškai psichiškai susiję.
Mes mėgstame keliauti. Po revoliucijos norėjome pasivyti visus likusius, pamatyti Paryžių, Londoną ir pan. O šiaip mes abi mėgstame kiną, teatrą, abu mėgaujamės sodu.
Tai variklis manyje, energija. Nieko negaliu padaryti. Kai buvo koronavirusas ir negalėjome šaudyti, žinojau, kad tas dienas turiu kažkuo užpildyti, kad nenoriu jų gyventi veltui. Taigi pradėjau lavinti anglų kalbos žinias, užsirašiau įdomius receptus ir tada kepiau duoną, bandeles, pyragus, atnešiau gėrybių visai šeimai. Ir pajutau naudingumo jausmą, o tai man labai svarbu.
DAMU lankiau individualias pamokas pas profesorių Haladą ir profesorę Vondrovicová, kurios dėstė retoriką, išmokė pakelti balsą, taisyklingai kvėpuoti ir gerai kalbėti. Diktoriai labai rūpinosi kalba. Aktoriai ir laidų vedėjai turi būti puikiai suprasti, kitaip negerai. Šiandien jam tai nelabai rūpi. Bet anksčiau per televiziją vulgariai kalbėti nebuvo leidžiama, o dabar – kitaip. Kalbant apie mane, kai išgirstu gatvėje vaikus keikiasi, nors ir nesu per daug jautri, visada suspaudžia širdį.
Mano senelis buvo Plzeňo teismo direktorius, jis buvo gabus ir gerbiamas net šeimoje, kurioje gyveno. Mano tėtis buvo vertėjas ir vertėjas, puikus intelektualas, mokėjęs aštuonias pasaulio kalbas. Mama studijavo tapybą, bet galiausiai jos metė. Buvome labai artima šeima, niekada neleisčiau sau būti grubiam namuose.
Visų pirma visada norėjau būti geram siekti aukštesnių tikslų, gerai išmokti profesiją, mėgautis ja. Pradėjau kaip laidų vedėja, bet ištekėjus už tam tikro direktoriaus man pasakė, kad negalime dirbti kaip vyras ir žmona vienoje redakcijoje. Taigi buvau perkeltas į pristatymo skyrių programos pranešėju. Tai buvo labai graži profesija, bet turėjau labai ribotas moderavimo galimybes, o tai man suteikė svarbių tiesioginių žiūrovų atsiliepimų.
Labai daug! Mus ne tik gyrė, bet ir patarimo norėjo. Su mumis elgėsi kaip su savotiška „Sally“, kuri pataria ir padeda. Jie mums patikėjo savo skausmus ir mes bandėme juos nurašyti.
Maždaug prieš penkerius metus iki šios profesijos pabaigos.
Susitariau su televizijos vadovybe, nes jie sugalvojo naują dalyką: diktoriai turėjo eiti pakaitomis ciklais. Taigi mes turėjome visą savaitę tarnauti.
Visiškai ne, o žiūrovui tai net nebuvo įdomu. Galų gale, net jei mėgstate nugarinę, nenorite jos valgyti nuo pirmadienio iki sekmadienio! Kiekvienas tada turėjo savo mėgstamiausią, kas Hemalą, kas Tomą, kas Skarlandtą… Ir jų laukė nekantriai. Kiekvienas turėjome skirtingą saviraiškos būdą ir tuo skyrėmės vienas nuo kito. Tapau laisvai samdoma, per televiziją pristačiau kitas programas, bet dirbau ir eksternu diktore.
Turėjome išlavintą atmintį. Bet kai kas paklausė, ką aš veikiu visas tas budėjimo valandas, atsakiau, kad atsakinėdavome į laiškus, mintinai mokydavomės tekstus, kuriuos vienu metu redagavome, ir tai baigdavosi pusę pirmos nakties. Įsivaizduokite, kad aštuntą valandą vakaro mus stebėjo visa Čekoslovakija, todėl scenos baimė dar labiau padidėjo.
Tačiau tai buvo ir tiesioginių transliacijų moderavimas. Prisimenu, kaip su kolegomis pristatėme TýTý. Tiesioginė transliacija, visų televizijos stočių režisieriai, aktoriai, dainininkai sėdėjo Karlino muzikinio teatro publikoje. Pirma lipau ant podiumo, o vizažistai turėjo uždengti dėmes, kurios išnyra iš mano scenos baimės. Išėjau ir mane pasitiko didžiuliai plojimai. Mane tarsi užpylė gyvu vandeniu, viskas iškrito, atsipalaidavau.
Mes visi esame pakeičiami, aš neturiu iliuzijų ir esu labai nuolankus.
Manau, kad būčiau geras psichologas, turiu tam tikrą empatijos dovaną, moku klausytis ir turiu nepaprastą teisingumo jausmą. Manau, kad galėčiau padėti.
Ne tik savo, aš rūpinuosi visos šeimos sveikata. Ne veltui sakoma, kad vedę vyrai sulaukia vyresnio amžiaus, nes moterys jais rūpinasi. Ir aš tikrai rūpinuosi, kad mano vyras lankytų visas profilaktines apžiūras, taip pat ir sūnus bei jo mergaitės taip pat. Ir tai, kad dabar tapau skiepų nuo gripo akcijos veidu, nėra tai, kad kažką rekomenduoju ir kad neturiu asmeninės patirties, pastaruosius dvidešimt metų reguliariai skiepijuosi nuo gripo. Tikrai tikiu, kad jei žmogus pasiskiepija nuo gripo, tai ne taip, kad nesusirgs, gali susirgti, bet eiga daug švelnesnė. O tai ypač svarbu vyresniame amžiuje, nes kiekvienas iš mūsų turi tam tikrų negalavimų, o kartu su gripu jie gali būti be reikalo mirtini.
Mėgstame reguliariai lankytis SPA centre. Aš to išmokau pastaraisiais metais. Kartais savaitei, kartais trims į Františkovy Lázně arba į Karlovi Varus, į jaukų viešbutį, pavadintą Gėtės meilužio vardu. Tai atpalaiduojanti viešnagė, kuri visada mane džiugina. Kažkas tavimi rūpinasi ir tavimi rūpinasi, tau nieko nereikia daryti, tai taip nuostabu. Taip pat kiekvieną rytą mankštinuosi, turiu problemų su stuburu, todėl tai būtina. O aš tiesiog stengiuosi gyventi sveikai, nesilaikau jokių dietų, niekada nesilaikiau. Manau, tai mano genuose.
Visada laukiu Kalendoriaus filmavimo. Mes esame nuostabi grupė ir labai laukiame susitikimo. Esu gana pozityviai nusiteikęs žmogus, todėl laukiu pavasario, sodo prie kotedžo, kur einame su anūkėmis, kurios mane labai džiugina. Gyvenimas su šeima turi tokį gražų antstatą. Šeima yra tiesiog pagrindas.
SASKIA BUREŠOVA (77)
- Ji gimė Slovakijoje
- Su vyru režisieriumi Petru Obdržálek ji turi sūnų Petrą
- Čekoslovakijos, o vėliau Čekijos televizijoje jis dirba nuo 1967 m
- Šiuo metu jis moderuoja balius, komentuoja, dalyvauja su programa „Hlasatele v aktion“ ir turi daug laidų bei diskutuoja su žiūrovais.
Šaltinis: žurnalas „Receptář“.
